Šio šuns kilmė iki šių dienų sukelia daugybę specialistų ginčų. Neginčijama tik viena: jo tėvynė -Bavarijos kalnų papėdės. Nežinia, nuo kokių laikų šis šuo saugojo namų židinį, saugojo ir gynė šeimininką ir jo gyvulius nuo grobikų. Tai šuo, sugebantis prižiūrėti šeimininko vaikus, o reikalui esant, net sutramdyti įsisiautėjusį bulių.

Be abejo, ryzenšnaucerio kaip ir šnaucerio pradžia veda iki pinčerių, kilusių iš Vidurio Europos. 1876 metais Austrijos kinologas Fitzingeris savo knygoje „Šuo ir jo veislės“ aprašė „Bavarijos vilkų smaugiką“ - stiprų, juodą šunį ilgu kailiu, galinga krūtine ir stačiomis ausimis. Matyt, XIX amžiaus viduryje „ryzenas“ jau buvo pakankamai susiformavusi veislė. 

Jis buvo toks geras, kad Bavarijos karaliaus rūmų nariai jį taip pat įsigijo. Bavarijos princesės Elžbietos portrete ( nuo 1854 metų ji buvo Austrijos imperatorienė) pavaizduotas stambus šnauceris gražia galva ir šiurkščia vilna.

Pirmą kartą ryzenšnauceriai buvo eksponuojami 1909 metais, tačiau pirmieji devyni šios veislės atstovai nesulaukė jokio ypatingo dėmesio, nes vienas nuo kito labai akivaizdžiai skyrėsi ūgiu ir spalva. Vėliau, 1910 metais, žiūrovams jau buvo parodyti 29 šunys. Jie buvo tiesiog puikūs ir sukėlė tikrą ažiotažą. Šie metai oficialiai ir yra laikomi ryzenšnaucerių veislės pripažinimo metais, iki 1923 metų egzistavusios „Miuncheno šnaucerių“ pavadinimu, nes pirmieji šunys, užregistruoti kilmės knygoje, 1910 metais daugiausiai buvo iš Miuncheno (Vokietija). 1921 metais buvo nustatytas oficialus veislės standartas, be ypatingų pakeitimų egzistuojantis iki šių dienų. 

Ryzenšnaucerių veislės išvedimu užsiiminėjo nemažai specialistų, tačiau genialiausias iš jų buvo ponas Kluftingeris. Aukštai Alpių kalnuose, slapta nuo visų, užsiimančių šios veislės išvedimu, ponas Kluftingeris, kolekcionavo savo augintinių prizus, tačiau nepardavė nė vieno šuniuko. Šis ponas buvo veislyno „V.Wetterstein“ savininkas ir sakė, kad šuniukų pardavinėjimas - nusikalimas: šis puikus gyvūnas, jo nuomone, negalėjo būti pardavinėjimas kaip koks daiktas. 

Jis nedavė nė vieno patino giminei pratęsti ir po pono Kluftingerio mirties tik 9 Basis buvo panaudotas klubo interesams ir tapo vienu iš ryzenšnaucerių veislės pradininkų. Šis galingas šuo buvo  72 cm ūgio ties ketera bei visus žavėjo kūno linijų gražumu ir elegantiškumu. Šios savybės grožėtis ryzenšnauceriu  priverčia ir dabar, kur besutiktumėme.

Kai ponas Kluftingeris susirgo mirtina liga, prieš persikeldamas į Miuncheną davė įsakymą sunaikinti visus šunis. „Aš liepiau juos nužudyti, kad nė vienas jų nepakliūtų į kitas rankas“. Visi šunys ir buvo nužudyti, išskyrus veteraną patiną Basį ir jauną kalytę As, kurie gulėjo prie ligonio lovos, sudarydami tokį įspūdį, kad niekas nedrįso įeiti net į namo prieangį.

Puiku ir pagirtina tai, kad pirmieji veislės išvedėjai brangino ne tik šių šunų grožį, bet ir darbines savybes: sargumą, ištikimybę, nepatiklumą svetimiems, gerai išvystytą uoslę.

Antrasis šuo, kurį galima būtų laikyti šios veislės pradininku, buvo Vels V. Cincigtal 812 iš daktaro „Kalaminuso“ veislyno, turėjusio savo šunų veisimo metodus, tačiau niekam jų nepasakojusio ir nedemonstravusio. Jo Velsas buvo visiškai ištobulintas ir originaliausias ryzenšnaucerio tipas.

Visos pastangos, vystant darbinius šių šunų sugebėjimus, buvo labai sėkmingos. 1925 metais ryzenšnaucerių veislė Vokietijoje buvo pripažinta kaip tarnybinė. Nuomonė apie „ryzenus“, kaip apie darbinius, tarnybinius šunis sustiprėjo 1936 metais po Bonsdorfe (netoli Berlyno) vykusio nacionalinio turnyro. Šiame turnyre juodasis ryzenšnauceris Peteris, užaugintas Grinchaido policijos mokykloje, iškovojo keturis aukso medalius. 

Šiandien, kaip ir prieš 100 metų, svarbiausia - darbinės savybės. Dėl to kartais reikia paaukoti net dalį grožio. Europoje esantys veislynai: „Von Elberfeld“ (Vokietija), „Megas“ (Suomija) ir kt. sėkmingai  rūpinasi „ryzenų“ darbinės savybėmis.

Ryzenšnauceriui drovumas yra svetimas. Geriausia jį apibūdina šie žodžiai: “protas ir budrumas, sumanumas ir patikimumas”. Dar jis apibūdinimas kaip sargus, drąsus, lengvai pasiduodantis dresūrai, labai ištikimas, žaismingas, prielankus ir valdingas šuo. Dvi ydos, deja, pasitaikančios tarp šunų: piktumas ir baimė, „ryzenams“ yra nebūdingos. Šios veislės šunys yra labai aktyvus ir tai parodo jų energija, kuria jie vykdys jūsų komandas. 

Net ir būdamas mažiau aktyvus ryzenšnauceris, santūriai reikalaus jūsų dėmesio, kompanijos žaidimams. „Ryzenas“ ne iš tų šunų, kurie pamatę nepažįstamąjį puls jį laižyti, įsiteikti, jis verčiau atsargiai apžiūrės nepažįstamąjį. Tai ne ta veislė, kuri pasižymėtų dideliu bendravimu su pašaliečiais, bet tai nėra blogai, nes šie šunys - puikūs šeimos sergėtojai ir gynėjai.

Be to, ryzenšnauceris - dominuojanti veislė (ypač patinai) tiek tarp žmonių, tiek tarp kitų gyvūnų, tad reikėtų nepamiršti dresūros.

Amerikoje ryzenšnaucerių temperamentą tikrina “Amerikos Temperamentų Tikrinimo Draugija”. Egzamino metu yra naudojami staigūs dirgikliai, tokie kaip skėčio atidarymas arba keleto priešiškai nusiteikusių žmonių artėjimas. O Europoje naudojamas analoginis egzaminas - BH („Šuo mieste“). Jo metu šuo gali būti išvedamas į judrią gatvę, prie traukinių. Gaila, kad Amerikoje reikalaujama minimalaus paklusnumo iš šunų ir naudojama mechaniškai įsimenanti rutina, tokia kaip šuns ėjimas greta, paguldimas, kurie, deja, neatskleidžia šuns polinkio į baimę, charakterio silpnumą. 

Vokietijoje naudojamas „Schutzhund“ šunų sportas (kuriuo treniruoja dauguma Europos kinologų), kuris leidžia egzaminuoti šunis stresinėse situacijose: kaip jisai elgtųsi su priešu (figurantu), šuns valdymas už 100 ir daugiau metrų nuo jo šeimininko, testuojant jo paklusnumą ir gynybinius instinktus. Taip pat šis testas parodo šuns drąsą, ir tai yra būdas atskirti, kurie šunys yra netinkami, kad ir kokie geri jų eksterjerai bebūtų. 

Taip pat, tai yra šuo su stipriu „draivu“. Jis visad ieško, kur dalyvauti ir visad maloniai prisijungs prie bendros veiklos. Žmogui, ieškančiam sportiško šuns, tai yra idealus pasirinkimas. O žmonėms, kurie yra lėtesni, prieš įsigyjant tokį šunį reiktų labai gerai apie tai pamąstyti. Nes, deja, nėra nė vienos veislės, kuri atitiktų visus poreikius.

Ryzenšnauceris - tarnybinė veislė, tad dresūra jam yra būtina, nes darbas yra jo aistra. Nuo seno žmonės rūpinosi šios veislės darbinėmis savybėmis, nepamirštos jos ir dabar.  „Ryzenai“ sėkmingai dalyvauja IPO, VPG, SchH varžybose. Aktyviai darbiniais šios veislės atstovais rūpinasi veislynas „Von Elberfeld“ (Vokietija), „Megas“ (Suomija) ir kt.