Smalsus. Gudrus. Savarankiškas. Nenustygstantis vietoje ir niekada nepavargstantis. Tai tik nedidelė dalis komplimentų, kuriuos galima išgirsti apie šnaucerius...

Pirmasis šnauceris buvo Šnauceris

Pats šnaucerio vardas nurodo, kad šios veislės šunys atsirado Vokietijoje. Schnauze vokiškai reiškia snukį. Manoma, kad šios veislės šunys veisiami daugiau kaip 500 metų, bet iki XIX amžiaus juos vadino ne šnauceriais, o šiurkščiaplaukiais pinčeriais. Ir buvo jie įvairiausių spalvų. Dabar – tik juodi ir pilki, tiksliau, pipirų ir druskos spalvos.

Populiariausia ir dažniausia sutinkama šnaucerių spalva būtent ir yra pipirai su druska. Šie du žodžiai, apibūdinantys šnaucerių kailio spalvą, visai tinka ir jų charakteriui nusakyti. Juk iš tiesų be druskos ir pipirų valgis būtų prėskas. Be šių linksmų barzdočių visa šunų giminė būtų blanki... 

Šnaucerių išvaizda ir charakteris beveik nepakito nuo XIV-XV amžiaus. Nėra duomenų, kad šią veislę būtų bandyta keisti įliejant kokios nors kitos veislės šunų kraujo.

Tai matyti ir iš senovinių meno kūrinių. 1620 m. Štutgarte (Vokietija) pastatyta skulptūra vaizduoja sargą su šunimi, panašiu į šiuolaikinį šnaucerį. Albertas Diureris 1492-1504 m. savo paveiksluose taip pat tapė šiuos šunis. Rembrandto, Luko Kranacho Vyresniojo paveiksluose irgi galima pamatyti šnaucerių.

Manoma, kad šnauceriai buvo išvesti Bavarijoje ir Viutemberge, sukryžminus juodą vokiečių pudelį, pilką volfšpicą ir šiurkščiaplaukį pinčerį. Kiti šunų kilmės tyrinėtojai mano, jog dar buvo įlieta grifono, mopso, buldogo, terjero, net taksų kraujo.

Iš pradžių šiuos šunis vadino arklidžių pinčeriais, nes „barzdočiai“ saugojo arklides nuo vagių bei graužikų (iš to ir kilo pavadinimas „žiurkgaudžiai”). Be to, šie sumanūs šunys padėjo perginti bandas iš vienos vietos į kitą. Vėliau, padailinus jų išvaizdą kerpant kailį, šnaucerių protėviai buvo imami į žmonių palydą kelionėse. Ir vis labiau buvo vertinamos šuns kompaniono savybės. Ypač šie bruožai išryškėjo šnauceriams persikėlus su šeimininkais į miestų butus, kur jie lengvai pritapo ir dėl savo charakterio, ir dėl kailio (beveik nesišeria, neturi specifinio kvapo).

Nors šnaucerio išvaizda beveik nekito, bet, siekiant tobulumo, buvo atrenkami tik tam tikros spalvos šunys – pipirų su druska ir juodi, o tuo tarpu senieji šnauceriai, kaip minėta, buvo įvairių spalvų: nuo rudos iki pilkos su baltomis dėmėmis.

Šunų parodų karjerą šnauceriai pradėjo 1879 m. Hanoveryje vykusioje trečiojoje tarptautinėje šunų parodoje. Tąsyk laimėjo šiurkščiaplaukis šnauceris, kurio vardas ir buvo… Šnauceris! Šis vardas vėliau tapo visos veislės vardu.

1880 m. paskelbtas pirmasis šnaucerio standartas, o dar po 10 metų surengta pirmoji šnaucerių paroda, kurioje dalyvavo 93 šunys. Jų populiarumas ėmė augti ir, kas ganėtinai svarbu, šnauceriai tapo kitų dviejų veislių – ryzenšnaucerių ir cvergšnaucerių – pradininkais.



Linksmas ir aktyvus šuo

„Šnaucerio charakteryje harmoningai susipina išdidus grožis, protas ir energija”,– rašė šnaucerių specialistas, rusų kinologas E. Jeruzalimskis.

Šnauceris – ne tinginiams! Jeigu jūs namisėda arba dažnai turite išvykti ir palikti augintinį, nepirkite šnaucerio. Tačiau jeigu esate judrus, sportiškas, inteligentiškas ir linksmas – tai jūsų šuo.

Tinkamai prižiūrimas (apkirptas, sušukuotas) šnauceris sulaukia daug komplimentų. Išauklėtas ir mylimas šnauceris visiems dovanoja  gyvenimo džiaugsmą. Turbūt nei viena šunų veislė taip fanatiškai nemyli savo artimųjų kaip šnauceriai.

„Šnauceris – tai jūsų pratęsta jaunystė, kasdienis gyvenimo džiaugsmas. Šnaucerio entuziazmas yra beribis, todėl su juo niekada nebūna nuobodu“,– sako ilgametė šnaucerių veisėja vilnietė Alma Veršickienė.

Pasak veisėjos, šnauceris reikalauja pasitempti ir išlikti aktyviam, o užėjus sunkumams, nenusiminti. Šis protingas, judrus, iniciatyvus ir sumanus šuo žavi gebėjimu greit reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir greit nusiraminti. Ne kiekvienas patiki, jog vidutinio dydžio šuo yra pakankamai sargus, nemėgsta svetimų žmonių, be to, yra nepaperkamas.

Taip pat neįtikėtina, kaip šnauceriai sugeba kantriai bendrauti su mažais vaikais. Joks save gerbiantis šnauceris niekada negrybštels šeimininkui, o juo labiau jo atžaloms. Ne vienas mažylis yra išmokęs vaikščioti, įsitvėręs šnaucerio plaukų. Net mažas šunelis, jeigu jis augo su mažu žmogeliu, visam gyvenimui tai prisimena ir pagarbiai žvelgia į šeiminko atžalą.

Temperamentingas šnauceris gatvėje ar kitoje judrioje vietoje pasikeičia: tampa rimtas, susikaupęs, patikimas. Parodose nereaguoja į erzelį, artistiškai demonstruoja save ekspertams ir žiūrovams. Šie šunys gali ir mėgsta pasirodyti parodose bei vikrumo varžybose.



Mūsų krašto šnauceriai

Lietuvoje pirmieji šnauceriai, įsigyti Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje, pasirodė maždaug 1980-aisiais. Šiandien turime šnaucerių iš Čekijos ir Lenkijos. Populiarindami veislę mūsų šalyje, daug nuveikė A.Veršickienė, D.Petravičienė, R.Juchnevičiūtė, V.Avtuško, E.Chanina, N.Kupina ir kiti kinologai.

Šiuo metu aktyviau šnaucerių veisimu užsiima veislynai „Vaivorykštė“, „Šilų elfas“, „Baltija“, „Sidabrinė grandinėlė“, „Nuo Bjaurybės“.

Tarp Lietuvos šnaucerių daug pasiekusios tarptautinės čempionės Bazooka Jazz Sting Baltija (veislynas „Baltija“); Juna Šilų Elfas bei Osmė Univer Šilų Elfas (veislynas „Šilų elfas“); LT CH Hollywood  Vaivorykštė ir Irzis Vaivorykštė (veislynas „Vaivorykštė“); LT CH Melancholija Sidabrinė Grandinėlė (veislynas „Sidabrinė grandinėlė“).

Deja, per metus sulaukiamos tik 2-3 šnauceriukų vados. Šiemet jau iškeliavo pas savo naujuosius šeimininkus „Baltijos“ mažyliai, dar yra šunelių veislyne „Šilų elfas“, o birželio mėnesį gims  „Vaivorykštės“ šnauceriukai.

Šnaucerių mylėtojų asmen. nuotr.