Kinkinių šunys įveikia atšiaurius sniegynus, gelbėtojų šunys dirba sunkiausiomis sąlygomis – šunų ištvermė žmonėms kelia nuostabą. Stebėtis verčia ir šunų alpinistų žygiai, todėl šį kartą apie šunų žygius į kalnus. Beje, kalnų nevengia ir katinai, apie tai jau buvo rašyta mūsų tinklapyje...

Sibiro haskiai ir Aliaskos malamutai šturmavo ugnikalnį

Keturi šunys – Bowie, Conan, Maradona ir Llum prieš keletą metų užkopė į 6 500 m aukščio Čilės ugnikalnį Ojos del Salado. Šį žygį su šunimis surengė Joel Raury su draugu, į komandą pasikvietęs patyrusį alpinistą bei keletą šerpų. Pasak žygio sumanytojų, kinkinių šunis jie pasirinko todėl, kad šie pasižymi didele ištverme, noriai dirba komandoje.

Kopdamas su šunimis J.Raury norėjo daugiau sužinoti apie šunų sveikatos pokyčius dideliame aukštyje, gebėjimą prisitaikyti prie fizinio krūvio – šunys ne šiaip bėgo, o įkinkyti tempė alpinistų mantą.

Ojos del Salado yra aukščiausias pasaulio ugnikalnis, žygiuojant link jo, kelias iš pradžių veda per Atakamos dykumą – žmonės ir keturkojai alpinistai turėjo ištverti drėgmės stoką. Ugnikalnį jie pasiekė per savaitę.

Kokie šunys gali kopti į kalnus?

Ši istorija tikrai įkvepianti, tačiau ji nereiškia, kad galite stverti savo augintinį ir dumti į kalnus. Mažiausiai pusmetį pagal specialią programą, vis didinant fizinį krūvį, šunys turi būti treniruojami ir ruošiami žygiui. Konsultuojamasi su veterinarijos gydytojais, alpinizmo instruktoriais, šunims įsigyjamos specialios petnešos, patikimi antkakliai.
Gyvūnai turi būti fiziškai ištvermingi, lengvai valdomi, jauni (2-4 metų), visiškai pasitikėti savo vedliu.

Kopiant į kalnus svarbu ne vien treniruoti raumenys ar lankstūs sąnariai. Dideliame aukštyje susiduriama su deguonies trūkumu. Mažėjant deguonies parcialiniam slėgiui ore, širdis susitraukinėja dažniau ir stipriau, kraujyje daugėja raudonųjų kraujo kūnelių, smarkiai padažnėja kvėpavimas. Tai didžiausias iššūkis ir žmonėms, ir gyvūnams.

Rupijos kopimas į laimingo gyvenimo Everestą

Tačiau, nepaisant sunkumų, kopiančiųjų į kalnus nemažėja.
2013 m. lapkričio mėnesį pasaulio žiniasklaida pranešė apie šunį Rupiją, pasiekusį bazinę Everesto stovyklą. Priminsime: Džomolungma, arba Everestas, yra aukščiausias, 8848 m virš jūros lygio iškilęs, kalnas pasaulyje. Iki pačios viršūnės Rupija nekopė, tačiau vis tiek yra vadinamas pirmuoju šunimi, įveikusiu Everestą.

O dabar įsivaizduokite Indijos lūšnynų gatvelę ir šunėką, kurio kiekviena diena prasideda tuščio pilvo gurgėjimu ir kruvinai nukasytos odos perštėjimu.
Tokia buvo mišrūno Rupijos vaikystė, kol visiškai paliegusį Ladakh‘o mieste jį aptiko garsi keliautoja ir gyvūnų teisų gynėja Joan Lefson. Nuo tada prasidėjo Rupijos kopimas į laimingo gyvenimo Everestą.
Joan Lefson išgarsėjo gerokai anksčiau, kai su savo augintiniu Oskaru, kuris, deja, žuvo po automobilio ratais, apkeliavo šimtus šalių. Keliautoja siekė atkreipti žmonių dėmesį į sunkią gyvūnų padėtį, paskatinti žmones priglausti šunis.

Prieš žygį į Everestą J. Lefson konsultavosi su veterinarijos gydytojais ir šie, patikrinę Rupijos sveikatą, patikino, kad šuns sveikata puiki ir dideliame aukštyje neturėtų užklupti kalnų liga, tačiau rekomendavo nekopti aukščiau nei 5200 metrų. Rupija pasiekė bazinę stovyklą, įsikūrusią 5181 m aukštyje, kopimas užtruko 10 dienų.
Kartu su alpinistais kopė Mumbajuje (Indija) gyvenantis režisierius, kuris nufilmavo žygį.
J.Lefson pasisamdė ir papildomą nešiką, jeigu šuo nebeįstengtų kopti. Visų džiaugsmui, nešiko paslaugų neprireikė, Rupija išliko žvalus, žaidė su sniegu ir vis bandė jo paragauti.

„Ankstesnio mano augintinio Oskaro joks šuo nepakeis, bet ir jis, ir Rupija verčia tęsti misiją. Kai bent vienas šuo suras savo namus, pasaulis nepasikeis, tačiau tam šuniui pasaulis ir žmonės pasikeis iš esmės“, – yra įsitikinusi Joan Lefson.