Apie šunų kinkinių sportą žinome nemažai. Šio sporto entuziastų yra ir mūsų šalyje. Bet šunys ir seniau, ir dabar kinkomi ne vien į roges, bet ir į vežimukus. Šiais laikais šunų traukiami vežimukai – linksma atrakcija kinologų renginiuose...

Europos ir JAV keliais dardėjo šunų vežimai

Prieš porą šimtų metų Šveicarijos, Olandijos, JAV ir kitų šalių keliuose buvo galima pamatyti vežimukus traukiančius šunis. Jie gabeno į turgų ūkininkų suslėgtus sūrius, daržoves, mėsą. Į šunų tempiamą vežimą, alaus padauginęs, įgriūdavo ir pats šeimininkas.

1894 m. rusiškame laikraštyje rašyta: „Niekur taip nepaplitęs įprotis su šunimis gabenti krovinius kaip Belgijoje. Linksmai lodami šunys darda gatvėmis – šis darbas jiems nesunkus ir net malonus. Kepėjai, mėsininkai, pienininkai ir netgi prekiautojai anglimi neieško kitų būdų pristatyti savo prekes. Kinkomieji šunys Belgijoje – tai paprasti tamsiai rudi arba juodi šunys, su kailio baltymėmis. Trumpaplaukiai, bet labai stiprūs, raumeningi. Vietiniai juos vadina Matin belge ir Vlaamsche trekhond“. 

Belgų kinkomieji šunys buvo brangūs – kainavo apie 100 frankų. O populiarūs todėl, kad juos išlaikyti buvo daug pigiau ir paprasčiau nei arklius. Šunys ne tik patempdavo apie 300 kg krovinį, bet vežiojo, linksmino vaikus. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad būsimasis karalius Lui turėjo Patą ir Lioną, su kuriais per dienas važinėjosi rūmų parke.
Taip pat žinomas faktas, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vienuolikmetis berniukas Frankas Lorensas į vežimuką pasikinkė savo šunis Cezarį ir Princą, kad atgabentų sergančiam tėvui gydytoją.

Kiek ir kokius šunis kinkydavo?

Didelį krovinį tempdavo keturi šunys, bet populiariausi buvo dvikinkiai vežimai.
Kad judėjimas būtų saugus, prie šunų antkaklių pakabindavo varpelius. Šunims iš odos buvo siuvami tvirti pakinktai, pagal šį modelį vėliau atsirado petnešos šunims, patogios ir mėgiamos šiandienos šunininkų.
Kinkomųjų šunų būta ir Anglijoje, nors kinologinė kultūra bei gyvūnų globa ten buvo brandesnė nei kitose šalyse.
Džono Kajuso knygoje „Apie Anglijos šunis“ (1570 m.) minimos šios kinkomųjų šunų veislės: mėsininko šuo, išvežiojantis skerdieną; amatininko šuo, gabenantis įrankius; vandenvežio šuo ir iešmą sukantis šuo. Labai įdomi iešmą sukančiojo šuns tarnyba: gyvūną įkinkydavo ir šis lėtai pėdindavo tuo pačiu ratu – suko iešmą, ant kurio buvo kepama mėsa.

Nuo 1855 m. Anglijoje uždrausta gabenti krovinius su šunimis. Deja, lazda turėjo du galus: tūkstančiai sveikų šunų buvo nužudyta, žmonės neišgalėjo išlaikyti nedirbančių gyvūnų...
Kai buvo išrastas dviratis ir atsirado automobiliai, pamatyti šunis su vežimukais buvo galima tik šunų parodose, kituose kinologiniuose renginiuose. Tačiau Kanadoje iki 1940 metų, įkinkyti į vežimukus, girininkų šunys tebevežiojo medieną.

Specialistų nuomonė

Šuns leteną sudaro atskiri pirštai, todėl ji atsiremia į žemę nelabai tvirtai.
Šuns kaulai palyginti lengvi, sausgyslės plonos, šie gyvūnai nėra tokie raumeningi ir ištvermingi kaip arkliai – daugumą šunų veislių tinka ne traukti krovinį, o bėgti.

Šuns anatominė sandara nėra tinkama kroviniams traukti (netaikoma roges traukiantiems kinkinių šunims bei kt. oficialiai įteisintoms šunų varžyboms, kur šunys specialiai tam ruošiami).