Šis šuo, kaip ir meksikiečių išveistas čihuahua, vadinamas vienu mažiausių pasaulio šunų. Jis dar vadinamas karališku šunimi, nors yra paprasčiausias žiurkių gaudytojas. Prahos žiurkgaudis, arba Prague rattler, yra šio nykštuko vardas. Galime šaukti ir trumpiau: ratlikas.

Šuo – taikos pasiuntinys

Kai prieš keturis dešimtmečius čekų kinologas, žurnalo „Pes“ redaktorius Karelas Štěpánskis paragino šunų mylėtojus atkurti Prahos žiurkgaudžių veislę, jo balsas nedingo tyruose. Kinologo nuomone, šie šuneliai – kultūrinis, socialinis ir ūkinis Bohemijos (dab. Čekija) paveldas. 

Trys šunų veislės laikomos įnirtingais žiurkių priešais. Tai pinčeriai, terjerai ir šnauceriai. Prie šios gvardijos reikia pridėti ir ratlikus. „Ratte“, išvertus iš vokiečių k., reiškia žiurkę. Jų paskirtis – gaudyti graužikus, o išskirtinis bruožas – tobula uoslė.

Ratlikų veislę Bohemijos didikai puoselėjo ne vieną šimtmetį. Jau karaliaus Vladislovo II rūmuose gyveno šie maži vijurkai. Lenkų metraštininkas Galla Anonimus taip pat mini, kad lenkų karalius Boleslovas II (1058-1080 m.) turėjo žiurkes gaudančių mažų šunyčių. Taip pat jis pažymi, kad šių šunyčių teka čekų, lenkų ir kitų kraštų šunų kraujas.
Prancūzų rašytojas Jules Michelet veikale „L’ histoire de France” irgi mini čekų didikų augintinius. Išliko duomenų, kad 1377 m. karalius Karolis IV padovanojo keletą ratlikų Prancūzijos monarchui. Šias gyvąsias dovanas vadino taikos pasiuntiniais.

Karalių rūmuose ratlikai ne tik graužikus gaudė, bet buvo ir kelionių palydovai, puotų dalyviai. Deja, prieš puotą mažieji šunyčiai privalėjo paragauti valgių, kad didikai įsitikintų: maistas neužnuodytas. Žiurkių gaudymo varžybose už juos statydavo dideles sumas. Laimėjusio šuns kaina taip išaugdavo, kad prilygdavo žirgo kainai.

Nuo pat pradžių jie buvo žmogaus kompanionai. Užtat ratlikai yra nuovokūs, atidūs žmogui. Jie žaismingi, bet nėra per daug triukšmingi arba įkyrūs.

Žlugus monarchijai, kai 1620 m. katalikai sumušė protestantus, ratlikams atėjo liūdnos dienos. Jie pateko į paprastų žmonių, neturėjusių supratimo apie veislės grynumą, rankas. Veislės branduolys ištirpo. O didikai guodėsi kartu su ratlikais praradę Bohemijos didybę. Netekusi aristokratijos, Bohemija neteko daugelio veislinių gyvūnų.

Antrojo pasaulinio karo metais kinologas Theodoras Rotter, vedęs ratlikų veislės knygą, išsaugojo brangius dokumentus. Deja, po karo sovietų vietininkai iš jo atėmė brangintą šunų veislės knygą – ratlikų genealoginiai duomenys pradingo.

Po karo šunų parodose pasirodydavo vienas kitas ratlikas, bet visiems kliuvo pakitusi jų išvaizda. Jie panašėjo į cvergpinčerius. Tačiau čekų kinologai užsispyrė: Prahos ratlikai turi šimtametes tradicijas, privalu pasirūpinti veislės ateitimi“.

Ratlikų draugai Čekijoje

Šiuo metu Čekija gali pasigirti 7 nacionalinėmis šunų veislėmis. Tarp jų ir ratlikai. Nuo 1990 m. šalyje veikia Prahos ratlikų mylėtojų klubas www.prazsky-krysarik.cz. Jis suvienijo apie 200 narių, registravo apie 50 veislynų. Nuo 1980 m. aktyviai ratlikų veisimu užsiėmė Libuše Ondrouškove („Odkaz Stredoveku“).

Veislė priskirta IX FCI grupei, 12 sekcijai, bet dar laukia galutinio standarto patvirtinimo.

Apie juos sakoma: maži kaip cvergpinčeriai, greiti kaip kurtai, protingi kaip žmonės, linksmi kaip klounai – Prahos žiurkgaudžiai.

Estijoje, Rusijoje ir kitur

Jier populiarūs Švedijoje, JAV, Japonijoje ir kt. šalyse. Rusijoje, Sankt Peterburgo veislyne „Galivas“ jau gimė keletas ratlikų vadų, o veisėja  Galina Nekipelova tiki ratlikų populiarumu. Mūsų krašte šių šunų dar nėra. O Estijoje jau atsirado veislyne „Millgret“, kurio savininkė Liudmila Ševcova veisia ir cvergpinčerius

13 klausimų ir atsakymų

• Kam tinka ratlikai?

Tinka žmonėms, kurie mėgsta aktyvius, judrius šunis. Jei ketinate veisti, prireiks mažų šunelių veisimo patirties. Gimsta 1-3 šuniukai, jie sveria 70-120 g.

• Kokios spalvos kailis?

Dažniausiai – juodas su įrūdžiu, bet gali būti raudas, rusvas, gelsvai rusvas.

• Ar sunku prižiūrėti?

Trumpaplaukis, pakanka porą kartų per savaitę perbraukti kailį specialiu šepečiu. Iš prigimties švarus (protėviai gyveno karalių menėse). Išmoksta tuštintis specialioje dėželėje.

• Kuo skiriasi nuo kitų šunų?

Geromis manieromis. Nemėgsta brutalumo, riksmo.

• Ar išrankus ėdalui?

Patartina šerti 2-3 kartus per dieną mažomis porcijomis. Įpratinti nuo mažumės, noriai ėda miniatiūriniams šuniukams skirtą profesionalų sausą ėdalą.

• Kiek metų išgyvena?

15 ir net 18 metų. Stiprios sveikatos.

• Kokio dydžio ir svorio?

Katės dydžio. Ūgis – 18-23 cm ties gogu, svoris – 1,5-3 kg. Universaliausias svoris – 2,6 kg.

• Bijo šalčio?

Žiemą reikėtų pasaugoti krūtinės ląstą, letenėles. Labiausiai bijo drėgmės ir skersvėjų.

• Kaip elgiasi su vaikais?

Pakantus, tačiau vaikai dažnai jį laiko žaisliuku ir gali pakenkti. Nors mažytis, bet ne žaislas.

• Sutaria su kitais gyvūnais?

Geriausiai jaučiasi su tokiais pačiais kaip jis, nors stambesnių šunų nebijo, „pastato juos į vietą“. Narsus.

• Ar įmanoma dresuoti?

Išmoksta bendrojo klusnumo komandas. Nemėgsta muštro ir aklo kalimo.

• Ar populiarūs savo gimtinėje?

2008 spalio 1 d. Čekijoje įregistruotas 3000-asis ratlikas.

• Kokie garsūs ratlikai?

Ratlikai simbolizavo monarchų didybę. Jie nutapyti paveiksluose, palaidoti rūmų parkuose, aprašyti metraščiuose. Bohemijos karalius Vaclovas IV slapta su savo ratliku lankydavosi smuklėje „U krale Brabantskeho“ – išgerti ir palinksminti žmones retu šuneliu. Lenkijos karalius Boleslovas II turėjo 12 ratlikų.

Zita Kurmytė
Svetlanos Valujevos nuotraukos