Vilniečiai šunų mylėtojai Jevgenija ir Mindaugas įsitikinę, kad už basetus geriau gali būti tik basetai. Jie tikri šios šunų veislės patriotai.

Į žurnalo http://www.bone.lt/suo/ klausimus atsako basethaundės Torės šeimininkė Jevgenija Kožuchova.

– Ne viena šalis bando savintis basetų kilmę. Ir vis dėlto – kur jų gimtinė?

– Anglija, vienareikšmiškai! Nes, tik atsidūrę Anglijoje, basetai įgavo tokią išvaizdą, kokie yra dabar. Žemaūgių šunų būta daug kur. Veislės šaknys siekia Prancūziją, bet anglai sukryžmino tų dienų lengvus ir smulkius basetus su bladhaundais ir sukūrė naują veislę, basethaundą. Todėl tai ir yra tikroji jų kilmės šalis, kur prie neeilinių darbinių savybių jie gavo dovanų neeilinę išvaizdą.

– Basetai – kilmingų didikų šunys?

– Ne visiškai taip, nes basethaundai nesena šunų veislė. Yra įvairių teorijų apie basetų atsiradimą. Viena jų, retesnė, pasirodė gana įdomi. Neva medžioklė buvo tik didikų malonumas. Valstiečiams griežtai draudė medžioti didikų miškuose, tuo labiau su šunimis, nes tai išskirtinis ponų užsiėmimas. Net buvo įsakyta sužaloti kiekvieną prasčioko šunį, sutiktą miške. Todėl žmonės ir išveisė šunis, puikius medžioklės pagalbininkus, bet kreivomis kojomis ir krypuojančia eisena – jie atrodė tarsi sužaloti, tad prievaizdai nematė reikalo gaudyti ar luošinti.

– Prancūzijoje seniau buvo veisiami smulkesni, Anglijoje – stambesni, JAV – vidutiniai basetai. O kokie yra šiuolaikiniai basetai?

Šiuolaikiniai basetai  suskirstyti į kelias atskiras veisles. Artua-normandų basetai ir dabar yra elegantiškai grakštūs. Basethaundo standartas irgi vis dar mini stambų, tvirto stoto skaliką. Amerikietiški basetai puikiai dera su angliškais ir vis dar yra importuojami į Europą.

Tiesa, standartą šiek tiek pakoregavo filmas apie „nesveikus“ šunis – parodų dalyvius, bet tai padarė įtaką ne tik basetams. Jų standarte neįvyko jokių radikalių permainų, tik pabrėžiama, kad jo bruožai neturi būti pernelyg išreikšti. Ausys turi uždengti nosies veidrodėlį, bet ne per daug, turi būti raukšlės ant kaktos, bet ne per daug, kojos neturi būti per daug trumpos. Ir tai yra teisinga, nes nereiktų pamiršti, kad basetas, nepaisant veislės populiarumo kaip dekoratyvinės, vis dar lieka medžiokliniu šunimi ir turi ištvermingai sekti pėdsakais arba varyti žvėrį medžioklėje.

– Basetus vadina paieškos genijais. Ar taip sakoma dėl tobulos uoslės?

– Basetų tikrai fantastiškai gera uoslė, kurios nesunaikino 1980-ųjų populiarumas, kai buvo veisiama visiškai neatsižvelgiant į darbines šunų savybes. Bet vien uoslės nepakanka. Dar yra įgimtas atkaklumas einant pėdsaku. Yra daug puikių medžioklinių šunų veislių, bet labai nedaug tokių, kuriems įdomu eiti senu keliolikos valandų pėdsaku tolimus atstumus. O basethaundas domisi ne tik šviežiais kvapais, bet mielai seka ir senesniais, nenukrypdamas į labiau kvepiančius. Gal čia ir slypi jų genialumas?..

– „Bas“ reiškia žemas, palei žemę, bet, žiūrint į basetą atrodo, kad matai didingą didelį šunį... (kai suloja, apie mažumą negali būti nė kalbos). Kodėl susidaro toks įspūdis?

– Anksčiau žodeliu „bass“ buvo vadinami visi skalikai, kurių ūgis nesiekė kelių. Basetas yra tikrai nemažas šuo. Ir nors veislės standartas visiškai nemini svorio, o tik nusako ūgį: 33-38 cm, bet tuo pačiu pabrėžia, kad tai trumpakojis, stambaus stoto skalikas. Be abejo, jo bosas yra labai efektingas. Tad įspūdis apie šios veislės šunų dydį susidaro teisingas, taip ir turi atrodyti tikras basethaundas.

– Šunų veislių bemaž 400, o jūs pasirinkote basetą. Kodėl?

– Tai labai sena istorija. Ją esu aprašiusi ir mūsų interneto svetainėje. Dar nuo darželio laikų pamenu panašius šunis. Mano krikštatėviai laikė ilgus ir žemus stambuolius. Ir nors tie mano vaikystės šuniukai neturėjo nieko bendra su basetais, bet vis vien labai juos mylėjau. O kai gavau į rankas paveiksliuką su baseto atvaizdu ir veislės pavadinimu, supratau: turėsiu tik tokį arba jokio. Prie to ėjau ne vienerius metus, ir labai džiaugiuosi, nes basetas tikrai ne kiekvienam.

Žavinga baseto išvaizda, tai tik ledkalnio viršūnė, po kuria slypi tikra asmenybė, jis turi savo nuomonę, kuri paprastai ir yra svarbiausia. Tokiam šuniui reikia pasiruošti ir nusiteikti.

– Visada liūdnas žvilgsnis... ar šis šuo moka pokštauti, dūkti, pralinksminti visus?

– Basetas yra tikras klounas, o liūdnas žvilgsnis puikiai dera prie jo būdo.  Daugelį stebina, kad basetai moka bėgioti, o bėgti jie moka net labai greitai, jie moka dūkti, šėlti, net siautėti. Tai nuostabūs šunys su fantastišku humoro jausmu. Net galėčiau pasakyti daugiau, jų humoro jausmas yra geresnis nei kai kurių žmonių, būtent todėl ir pasakojami visokie mitai apie šią veislę. Siečiau tai su humoro nusuprantančiais žmonėmis.



– Kaip sutaria su kitais gyvūnais (vis dėlto medžioklinis šuo), ar kantrus su vaikais,  mėgsta tylią vienatvę ar linksmą žmonių sambūrį?

– Puikiai sutaria su visokiais gyviais todėl, kad yra medžioklinis šuo. Mūsiškė basethaundė draugauja su jūrų kiaulyte, balandžiais, katinais... Žinoma, skiria savus nuo svetimų. Medžioklinis šuo turi būti tolerantiškas žmonėms bei naminiams gyvūnams.

Basetas myli vaikus. O jei kartais ir pavargsta nuo jų dėmesio, tai tikrai nenuskriaus „kankintojo“, o tik urgztelės ir išdidžiai pasišalins.

Vienatvę ar sambūrį? Ten, kur šeimininkas! Kai mes namie, Torė (Abracadabra Stary Kon) leidžia dienas ant takelio prie namo, šildydamasi prieš saulutę. Kai atostogaujame, puikiai jaučiasi ir „Bliuzo naktų“ festivalyje. Tai kompanionas visiems gyvenimo atvejams.

– Kokie jūsų augintinės pasiekimai parodose ir kitur?

– Torė yra kelių šalių čempionė, o šiuo metu laukiame tarptautinės čempionės titulo patvirtinimo. Tiek pasiekusių basetų Lietuvoje buvo keli, šių mūsiškės pasiekimų labai nesureikšminame. Labiau didžiuojamės lauko bandymų diplomais.
Susidomėję veislės paskirtimi, užsimanėm pabandyti, o kai pavyko, vis labiau įsitraukėme. Lauko bandymuose dalyvaujam ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse. Ko gero, Torė daugiausiai darbinių diplomų turintis basetas mūsų krašte. Ji turi kelis diplomus kraujo pėdsako bei su šernu voljere. Ją žavi kraujo pėdsakai, vos pamačiusi sekimo pavadį (specialus, kitoks nei pasivaikščiojimų), pradeda drebėti iš nekantrumo.

– Senajame veislės aprašyme pasakyta: baseto krūtinė kaip karo laivo priekis... Pridėsime: nulėpusiomis ausimis šluoja žemę, o kojos kreivos ir trumpos... Ką sako žmonės, pamatę jūsų augintinę?

– Sulaukiame įvairiausių epitetų. Dažniausiai išvadina nutukusiu taksu, bet pasitaiko ir originalesnių: Ikaras, Stallonė (dėl raustelėjusi paakių). Bet linksmiausia išgirsti: o, čia tas iš spaudos kiosko!

Veislyno „Varnalėša“ nuotr.