Neseniai Druskininkuose vykusioje Tarptautinėje šunų parodoje „Dzūkijos vasara“ į jaunųjų vedlių konkursą užsiregistravo 50 jaunųjų vedlių. Pusšimtį konkurentų įveikusi Monika Gediminaitė, Vilniaus Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos moksleivė, tapo konkurso nugalėtoja. Karštą rugpjūčio 6-osios popietę ji vos spėjo suktis – negana ilgokai užtrukusio jaunųjų vedlių konkurso, prieš tai nemažai jėgų atėmė Aliaskos malamutų veislės ringas, kur ji sėkmingai pademonstravo savo augintinį Askell Esperanto šunys...

Apie meilę malamutams ir parodas į www.bone.lt/suo klausimus atsako Monika Gediminaitė.

– Baigiasi moksleiviškos atostogos. Kaip jos prabėgo? Gal visą vasarą lakstei paskui „malamutų uodegas“?

– Vasara buvo įdomi. Stengiausi nepraleisti ne vienos mūsų šalyje vykusios šunų parodos. Jose laimėjau visai neblogas vietas, bet ypač pasisekė Druskininkuose, „Dzūkijos vasaros“ parodoje, kai tapau jaunųjų vedlių konkurso finalo nugalėtoja. Tik nemanykit, kad kiauras dienas praleidau tik su šunimis. Mėgstu klausytis muzikos, šoku, kuriu eilėraščius.
Trumpiau tariant, aš niekada  nenuobodžiauju, todėl ir mano vasara nebuvo nuobodi.

– Kas ir kada tave išmokė puikios ringo dresūros?

– „Hendlingo“ mane mokė ir dabar tebemoko vilnietė Diana Jurkuvėnienė, labai puiki ir kantri trenerė. Neseniai man sukako 12 metų, iš jų 4 metus gana rimtai užsiimu ringo dresūra.

– Kokie šunys gyvena jūsų namuose?

– Šiuo metu auginame 5 šunis: 1 dalmatiną ir 4 Aliaskos malamutus. Prieš mėnesį mūsų malamutė atsivedė šuniukų, tad patikėkite: yra ką veikti su 9 keturkojais draugais. Namie pajuokaujame: „Esam didelė gauja!“.

– Įsivaizduok, kad mokykloje prie lentos mokytoja tau liepia pasakyti Aliaskos malamuto apibrėžimą.

– Aliaskos malamuto pavadinimas kilęs iš šiaurės vakarų Aliaskos genties mahlemuts. Šie šunys nėra sarginiai, jie labai draugiški, mieli, jie tikri žmogaus draugai ir kompanionai.

– Ar klasiokai žino apie tavo „sušunėjimą“, ar palaiko konkursų metu?

– Klasiokai žino, kad esu pamišusi dėl šunų. Žino, kad lakstau po parodas. Kai laimiu, visuomet pasveikina, džiaugiasi. O jeigu nepasiseka, linki nenusiminti.

– Ar lengva rasti bendrą kalbą su malamutais?

– Aliaskos malamutus išstatinėju nuo 8 metų. Mano nuomone, visai nesunku juos demonstruoti parodoje – jie lengvai dresuojami, paklusnūs. Mano malamutas, kai demonstruoju jį ringe, mėgsta šypsotis. Teisėjams ir žiūrovams tas šypsnys, ko gero, labai patinka, o ir aš negaliu būti susirūpinusi ar susikausčiusi. Atvirai kalbant, šunų parodoje mes vienas kitą „padrąsiname“ šypsena... Visus savo šunis myliu be galo be krašto, bet turiu ir savo „vaiką“ – tokios malamutės kaip Indira niekas niekada nepakeis. Jos vardas kilmės dokumentuose – Indira z Sniežnej Doliny. Jai penkeri metai. Mudvi su ja net gimėme tą patį liepos mėnesį, tik metai skirtingi. Indira yra kažkas daugiau nei šuo...

– Jei pasaulyje neliktų šunų...

– Pasaulio be šunų neįsivaizduoju. Šunys yra žmogaus draugai, jie prisiriša prie žmogaus taip stipriai, kaip niekas kitas neprisiriša. Jie myli mus nepaprasta meile. Todėl ir jie nusipelno mūsų meilės, nuoširdaus rūpesčio. Bet jeigu atsitiktų toks baisus dalykas, kad nebeliktų šunų, rinkčiausi tarp vėžlio, akvariumo žuvelių arba... geltonojo pitono. Šie gyvūnai atitinka mano būdą ir charakterį.

Aurelija Staskevičienė
Svetlanos Valujevos nuotr.