Šuo ir vaikas

Mano suo labai nemiegsta vaiku nezinau kaip jums ir bus..........

maciau keleta

Ar matėt haskį piktą Visi žmonės šios veislės šunims yra draugai Pavydumo tai yra, jei kitą šunį glostai, dažniausiai prisitato

arciukas30 rašė:
>mes nezinom jusu suns charakterio jis piktas,geras,pavydus ir t.t
>bet siaip manau kaip ir kiti sake supazindinkit su vaiku ir neuzmirskit jo
>vistiek kazkada jis buvo brangesnis jums bet reikia jo neuzmirsti...

mes nezinom jusu suns charakterio jis piktas,geras,pavydus ir t.t
bet siaip manau kaip ir kiti sake supazindinkit su vaiku ir neuzmirskit jo
vistiek kazkada jis buvo brangesnis jums bet reikia jo neuzmirsti...

Kalės ir taip yra prieraišesnės nei patinai. O vaikas šuniui niekada neturi būtį konkurentas. Aš pati kai laukiausi savojo vaiko, tai pas mane buvo jauna kalė, pas tėvus gyveno mano kitas šuo ir jokių problemų nebuvo nei nėštumo metu, nei gimus vaikui. Patinas net pirmus mėnesius labai įsijautė į auklės vaidmenį. Nesitraukdavo nė per žingsnį kai vaikas miegodavo, o vaikui tik pradėjus krutėti, senolis ateidavo iš kambario ir "kviesdavo" pas vaiką. Vaikas ir iki šiol auga prie šunų ir aš esu visai rami, kad mano šuo jam nieko nepadarys.

ernkara rašė:
>Ar gali būti, kad mano kalytė jaučia, kad už poros mėnesių bus konkurentas-kūdikis. Nes
>pasidarius daug meilesnė, mėgsta prie kojų gulėti, sekioja paskui mane, kažkaip anksčiau
>to nebuvo

Ar gali būti, kad mano kalytė jaučia, kad už poros mėnesių bus konkurentas-kūdikis. Nes pasidarius daug meilesnė, mėgsta prie kojų gulėti, sekioja paskui mane, kažkaip anksčiau to nebuvo

Saber, va su jumi aš sutinku daug labiau. Tada jis buvo pas mus namuose tik atveštas ir daug kas jam buvo leidžiama, buvo gaila drausmint... Bet gerai, kad aš laiku susivokiau ir pradėjau auklėt... Dabar turiu gerą šunį ir labai paklusnų.:p

Na,aš linkusi abėjoti kad tai kerštas Greičiausia jis gaujoje (šeimoje) stovi ne ant paskutinio laiptelio, o jus ne ant pirmo ,t.y. nepripažista jus lyderiu

ewute rašė:
>Tati, tavo dėta informacija mano nuomonės nepakeitė. Aš manau šuo yra šiek tiek
>kerštingas gyvūnas, kalbu iš šiokios tokios patirties... Žinoma ne visi, pvz maniškis kai
>buvo mažas kelis kartus buvo apibartas, kad duris draskė, po poros minučių jis pridarė
>visuose kambariuose tyčia, galbūt jum tai atrodo neįtikėtina ar kvaila, bet is po labai
>nedaug pridarė visuose kambariuose. Ir taip buvo pora kartų ir tik tada kai jis būdavo
>apibaramas. Po tų kelių kartų tėtis tiesą pasakius jam renkė su diržu porą kartų ir
>visi kerštavimai baigėsi... Bet jis vis tiek yra gana kerštingas ar kitaip pasakius
>pykstantis šuo. Kol su juo elgiesi gražiai jis su tavim taip pat, jei tu rėki jis ignoruoja
>tave Seneli šuo iš viso labai daug kerštauja, gal čia tų istorijų nepasakosiu, bet...

Na jau čia tavo bėdos, kad laikai mano šunį stebuklingu
Beto ne mano vienos šuo taip darė. Bet nesiruošiu aš su tavim ginčytis čia, nes aš turiu savo nuomonę, o tu galbūt laikaisi kažkieno kito nuomonės įsitvėrus taip, kad neįdomu...

taip taip, stebuklingas, isskirtinis suo, kuris elgiasi ne kaip visi kiti sunys...

Nematei situacijos, nesakyk. Aš žinau, kaip jis elgiasi supykęs ir žinau kaip elgiasi kaip bijo ar stresuoja.

As labiau linkusi tiketi ilgamete dresuotojo patirtimi...
O kad po streso suniukas slapinasi namie, nesistebiu ...

Tati, tavo dėta informacija mano nuomonės nepakeitė. Aš manau šuo yra šiek tiek kerštingas gyvūnas, kalbu iš šiokios tokios patirties... Žinoma ne visi, pvz maniškis kai buvo mažas kelis kartus buvo apibartas, kad duris draskė, po poros minučių jis pridarė visuose kambariuose tyčia, galbūt jum tai atrodo neįtikėtina ar kvaila, bet is po labai nedaug pridarė visuose kambariuose. Ir taip buvo pora kartų ir tik tada kai jis būdavo apibaramas. Po tų kelių kartų tėtis tiesą pasakius jam renkė su diržu porą kartų ir visi kerštavimai baigėsi... Bet jis vis tiek yra gana kerštingas ar kitaip pasakius pykstantis šuo. Kol su juo elgiesi gražiai jis su tavim taip pat, jei tu rėki jis ignoruoja tave Seneli šuo iš viso labai daug kerštauja, gal čia tų istorijų nepasakosiu, bet...

Ačiū už info

tati rašė:
>Pacituosiu dresuotoja A. Popova, kazkada prasiau jo pasisakyti siuo, kersto, klausimu...

Pacituosiu dresuotoja A. Popova, kazkada prasiau jo pasisakyti siuo, kersto, klausimu

Tai, kad šunys vadovaujasi emocijomis, žinoma jau labai seniai ir niekam nekelia abejonių. Bet kerštas – ne emocija. Pyktis, įniršis – emocijos. Kerštas yra priežasties-padarinio santykis. Tu man taip, o aš tau va šitaip. Vėlgi, pagal mane visiems žinoma, kad būtent priežasties-padarinio santykis pas šunis išsisaugo labai trumpą laiką ir praktiškai jie to neturi omeny. Daugelio tyrinėtojų nuomone, dauguma svarbių šunims įvykių išsisaugo šuns galvoje paveikslėlių pavidalu. Šis terminas vadinamas Imprintingu. Šie, grubiai tariant, paveikslėliai, surišti su labai trumpomis įvykių akimirkomis ir nesusideda į vientisą grandinę (filmą).
Mąstant logiškai, jeigu šunys vadovautųsi ilgalaike atmintimi ir priežasties-padarinio santykiu, kinologijoje įvyktų perversmas. Pavyzdžiui išeinant į darbą mes jam sakome – jeigu elgsiesi gražiai, aš grįšiu ir duosiu tau kauliuką. Gaila, bet iš tikrųjų sakyk nesakęs, o grįžęs gali rasti betvarkę. Arba visiems žinomas pavyzdys. Grįžę namo randam krūvą arba balą. Šuo jaučiasi kaltas, o mes jį dar ir barame. O dabar prisiminkime - barėme jau daug kartų, bet niekas nesikeičia. Negi šuo toks kvailas, jog negali suprasti, kad namuose dergti negalima. Na nėra jis kvailas, tiesiog neturi tų pačių galimybių daryti ilgalaikes išvadas. Grįžę namo pažiūrėkite į veidrodį, į savo veido išraišką - čia jau norom nenorom jausies kaltas. Kitas reikalas, jei šuo pagautas nusikaltimo vietoje. Galvoje susideda neigiamo įvykio vaizdas, susijusio su veiksmu ir nemaloniomis pasekmėmis.
Daugelį įvykių mes ir šunys priimame iš visiškai skirtingų pozicijų. Puikiai suprantu daugelį žmonių, kurie aiškina šuniškus poelgius iš žmogiško požiūrio pusės. Net man kartais norisi tai padaryti. Tiesiog visada reikia ieškoti bet kokio poelgio priežasties.
---------------------
O minetos situacijos paaiskinti is pateiktos informacijos negaliu, galima nebent speti, kad suo nepasitikejo tuo zmogumi, todel neprisileido.

kaip paaiškinti tai, kad sesers vaikas mažą šunį mušdavo, o paaugęs šuo nelabai jį prisileidžia jei ne kerštas, tai kas tai?

tati rašė:
>Sunys nera kerstingi, kiek gi galima visur....

Sunys nera kerstingi, kiek gi galima visur....

kitas dalykas, negalima leist vaikui skriaust šunį, nes šuo ateityje gali truputį pakerštaut. Jei jau vaikas šunį skriaudžia, negalima vaiko šuns akivaizdoj bart, nes vaikas krenta hierarchijoj, šuo tai mato ir žemesnį už save gali truputį paauklėt

Pritariu ewutei.. Kai atsiranda vaikas reikia nepamirst ir savo augintinio tada problemu nekils.. Ir vaiko nereikia slept nuo suns jei jam smalsu su prieziura reikia leisti padraugauti, susipazinti..

Keli pažystami vaikus užaugino prie šuns ir ne mazo sakyčiau... Jei šuo bus pavedžiotas bent kartą per dieną ir gaus bent kiek dėmesio manau nekils problemų. Bet visgi vėl viskas priklauso nuo senesnio šuns elgesio ir jūsų auklėjimo...