Gyvena sau šunelis, valgo, vaikšto su šeimininku, su šuniukais žaidžia. Gyvenimėlis - pasaka... iki tol, kol ateina laikas, kai šuneliui pasidaro nuobodu su šeimininku, o šeimininkui - su šuneliu. Tarp jų nebėra bendrų interesų. Pasivaikščiojimai prie namų neatneša džiaugsmo nei šuneliui, nei šeimininkui. Metukai, kiti, ir abu tik tolsta vienas nuo kito. 

Graudus vaizdelis: nervingas šeimininkas, betampantis pavadį išdykęs šuo. Jei paleidžiamas nuo pavadžio - dar daugiau bėdų: kačių vaikymas, praeivių aplojimas; reikia lėkt į darbą - šunelis nenori grįžti pas šeimininką, pastarasis kaip pakvaišęs gaudo augintinį po visą rajoną ir keikia visais žodžiais už kvailumą. Visada ramus šunelis staiga nebereaguoja į vardą, ignoruoja šeimininką.

Bet kaip taip!? Aš nebeįdomus savo šuniui!? Deja, taip... Kodėl? Todėl, kad šuneliui įdomiau žaisti su kaimynų šunimi, vaikyti kates ar bėgti ir siausti po visą rajoną, nes šeimininkas - tikra nuobodybė, ką su juo veikti? Todėl, kad šunelis neišmoko veikti su šeimininku išvien, kartu 

mokytis, tobulėti, šunelis nesijaučia reikalingas. 

Ar dažnai šeimininkas keičia pasivaikščiojimų maršrutą? Ar dažnai moko jį naujų dalykų? Ar dažnai sugalvoja įdomių darbų šuniui? Ar dažnai pasiima maistelio ir žaisliukų į pasivaikščiojimus? Ne. 

Pasivaikščiojimų maršrutas visada tas pats - iki pirmos šunininkų grupės, tada šunelis paleidžiamas nuo pavadžio, šeimininkas rūko, plepa su kolegomis - šunų mylėtojais, šunelis laksto ir siaučia su gentainiais. Laikas baigiasi - šeimininkas kažkaip sugaudo šunelį, ir - namo. 

Bet šeimininkui ima trūkti kantrybė: jis manęs neklauso. Aš jį, niekšelį, maitinu, vedžioju, o jam įdomiau kaimynų Brisius, nei aš. Neina nei greta žmoniškai, nei klauso komandų, nei iškart atbėga pašauktas. Išsivesti jį, kur daugiau žmonių – tragedija: tampo pavadį, puldinėja kitus šunis kaip pakvaišęs ir visiškai neklauso manęs. Jei ištrūksta - sunku prisikviesti.

Bet kokia dresūra suteikia šuniui reikalingumo jausmą. Tai ne tušti žodžiai. Bet kokio dydžio, bet kokios veislės šuo be darbo atbunka ir kvailėja! Vieni šunys pradeda ilgam pabėginėti nuo šeimininko, kiti puldinėja visus šunis iš eilės, treti pradeda puldinėti žmones, įsivaizduodami, kad saugo šeimininką ir taip nori atkreipti jo dėmesį, būti reikalingi, dar kiti tampa viskam

apatiški ir tęsia savo nuobodų egzistavimą.

Dresūra suteikia šuniui pasitikėjimą savimi, jis gauna fizinį ir psichologinį krūvį, šeimininkas išmoksta suprasti savo šunį, o šuo – šeimininką. Abu  kaip viena komanda mokosi petys į petį. Kuo daugiau komandų šuo žino, tuo labiau jis kontroliuojamas, tuo labiau lavėja jo smegenys, šuo tampa protingesnis. Šunelis ima suprasti: aš šeimininkui reikalingas, aš padedu jam. Žiūri į šeimininką meiliom akytėm, laukdamas, ką dar lieps padaryti. 

Šeimininkui su dresuotu šuneliu gyventi žymiai patogiau, daug kur jį galima pasiimti su savimi, jis nebepadarys gėdos, o suteiks tik džiaugsmo kaip kompanionas, išauklėtas ir protingas, o ne nevaldomas bastūnas, kurį pavojinga vestis prie žmonių. Vieni praeina bendro paklusnumo kursą ir toliau retkarčiais ramiai dirba namuose su šuneliu, kitiems gi neužtenka kantrybės, meta dar neįpusėjus kursui, treti pamato, kad šunelis gabus ir sportui - nori kąsti, mėgsta tai, yra stabilios psichikos - ir pradeda treniruotis Mondioringui - apsaugos sportui.

Pats laimingiausias šuo tas, su kuriuo šeimininkas sportuoja ir moko vis sudėtingesnių komandų ir pratimų. Turiu 3 šunis: šarpėjų ir du belgų aviganius malinua. Matau įdomų ir visai suprantamą reiškinį: jei tik kelias dienas jų netreniruoju, o tik vaikštau su jais miške, jie žaidžia tik tarpusavyje, tai šunys tampa vis liūdnesni ir apatiškesni. Jei kurį pasiimu padresuoti - pražįsta vėl ir jaučiasi labai laimingas. 

Šarpėjaus nesivežiau į dresūrą 2 mėnesius, tiesiog tragedija. Prasidėjo problemos su žarnynu, depresija, viduriavimas, atsisakydavo eiti su kitais šunimis, nustojo klausyti, tekdavo kartoti komandą, kol teikdavosi ateiti. Užteko vieną kartą nusivežti jį padirbėti, priminti, ką mokėjo puikiai anksčiau - vėl šuo atgijo, savaitę linksmas, rankas laižo -  laukia, kada vėl jį paimsiu! Ir taip elgiasi šarpėjus!

Aš nekalbu apie darbinius šunis malinua. Jei nepadirbu su kuriuo nors bent kelias dienas - šuo keičiasi labai greitai į blogąją pusę. Su mažyliu labai dažnai dirbame, todėl jis visada geros nuotaikos ir puikiai jaučiasi. Neduok die, kurią dieną nieko jo nemokau - žiūri į mane liūdnom akytėm, - šeimininke, ar aš tau nebereikalingas?

Šuo sutvertas įtikti šeimininkui, būti reikalingas. Ir nesvarbu, kokio amžiaus, dydžio ar veislės!