Kaip įsigijote savo mišrūną?

Tai aišku

Fainai. ;>

Kaip buvau maža,(man taip tėvai pasakojo) mama turi kirkšto mamą ir jie turėjo šunytę..nu ir taip gavosi,kad jie mums ją padovanojo,tai Vegai dabar 10metų o man 12
Tai ji nuo mažens su manimi

Pipirą pasiėmiau mažytį, rinkausi iš trijų šuniukų, vienas pro kitus du prasibrovė ir atbėgo, pasiėmiau jį. O Arą priglaudžiau.

nĖra už ką, dideliausios sekmės jums, ir visiem.

Dėkoju

Micas rašė:
>Tai labai šaunu kad jum pasisekė, sekmįs Dakui. ;>

Tai labai šaunu kad jum pasisekė, sekmįs Dakui. ;>

Atleisk. Na taip, per didelis krūvis jam buvo. Užuojauta.
Dakui buvo sumaltas dubens kaulas, iškreiptas stuburas (todėl kaip perkūdęs atrodo), sulaužyti kojos pirštai ir sulaužyti pora šonkaulių. Viskas sugijo. Negaliu atsistebėt juo. Ir vis vis visur įsivelia, susižeidžia, pasveiksta, tada vėl, padūkęs šuo. Tokius nuotykių ieškotojus ir reikia labai saugot, vienas mano šuo jau buvo žuvęs po ratais.
Ir pats Dakas pas mus atsirado netikėtai. Iš paupio vargšą parsitempiau, toks simpatulis užaugo, nors ir didelis kaip veršis, niekam atiduot nebenorėjom

Micas rašė:
>Mičui buvo ne vien dubens kaulas, sakė sutrupintas dubens kaulas, sulaužytas stuburas dar,
>sakė dar viską padarėt ką galėjot, bet gaila. Šuo gal šiek tiek laiko dar išgyvens
>porą dienų, bet kančiose, jis negalės padaryti savo gamtinių reikalų ir mirs kančiose,
>nors ir nieko negalėjau padaryt bet nenorėjau jo užmigdyt, bet man leido su juo atsisveikint
>ir nutempė į mašiną. Dabar aš su juo mintyse kiekvieną dieną šneku. Tikiuosi jis mane
>girdi. Būkit žmonės nerašykit apie jį ir neklauskit, aš vėl verkiu kai tik apie jį
>šneku.

Vudukui buvo ne vien dubens kaulas, sakė sutrupintas dubens kaulas, sulaužytas stuburas dar, sakė dar viską padarėt ką galėjot, bet gaila. Šuo gal šiek tiek laiko dar išgyvens porą dienų, bet kančiose, jis negalės padaryti savo gamtinių reikalų ir mirs kančiose, nors ir nieko negalėjau padaryt bet nenorėjau jo užmigdyt, bet man leido su juo atsisveikint ir nutempė į mašiną. Dabar aš su juo mintyse kiekvieną dieną šneku. Tikiuosi jis mane girdi. Būkit žmonės nerašykit apie jį ir neklauskit, aš vėl verkiu kai tik apie jį šneku.

Dakotai po avarijos irgi buvo dubuo sumaltas. Dar gi mažas buvo suvažinėtas. Niekas nė negalvojo apie užmigdymą. Dabar - stiprus šuo, kaip jautis, puikiai vaikšto, bėgioja. Na, gal Vudis smulkus buvo... Dakas kai didelis ir tvirtas, tai sugebėjo išgyvent. Bet kas ten žino, gal būtų išgyvenęs ir Vudis.

Micas rašė:
>Mičiuką gavau na papasakosiu istorija. Turėjau anksčiau taip pat mišrūna Vudį. Labai jį
>mylėjau, kartą mama vežėsi jį į kaimą. Jis žaidė su kaime esančiu šuniu Tigriu kai
>visalaika, jie nubėgo prie kelio. Ir Vuduką partrenkė. Jis liko gyvas, vežėm
>jį pas veterinarą, ne vieną, atliko rentgeną, dubuo sutrupintas. Jį teko užmigdyti.
> Kitą dieną kaip mat tėvai ieškojo internete skelbimų kur galėtume gaut panašų
>i Vuduką, surado Mičą. Važiavome jį pasiimti į Kauną. Žmonės jį mum padovanojo, o jie
>pasiemė jį iš GGT Pifo. Tie žmonės kažkur ten turėjo išvažiuoti į užsienį ir
>nebegalėjo augint. Dabr Mičas pas mus, mes jį LABAI MYLIM. Yra lepus ir išdykęs, turi daug
>draugų.