Kokiu būdu gavote savo mylimą augintinį?

Nuo pat vaikystės, kai mano geriausia draugė turėjo šunį ir aš jo be galo norėjau. Prašiau kasdien, net ant sienų lapelius klijuodavau su užrašu „NORIU ŠUNIUKO". Mama jo norėjo, bet močiutė sakė „niekada gyvenime mano namuose nebus nei šunio nei katės". Taip ir augau augindama žiurkėnus. Vieną dieną močiutė parėjus iš darbo pasakė, kad jos bendradarbės sūnus namo laiptinėj rado fretką (naminį šešką) ir neturi kur jo dėti. Aš aišku labai jo užsimaniau, nes jau atsibodo žiurkėnai. Močiutė nenorėjo šeško, todėl netyčia prasitarė, kad jau geriau auginti šunį. Nuo tada ir prasidėjo šuniuko paieškos. Vieną dieną internete radau skelbimą, o jau kitą dieną važiavome parsivežti Pepsiuko. Iš pradžių močiutė pyko, sakė nemylėsiu jo niekada, o dabar kartais myli labiau negu mes.

Štai čia kaip atsirado pas mane Mičiganas.
http://www.bone.lt/bone-parkas/Miciganas-Micas-Mandarinas/blogai/Mico-sunki-gyvenimo-istorija/

Mes jau seniai norėjom kolio nes mama vaikystėje augino kolį,kuri žuvo.Ieškojom internete,skelbimuose ir t.t Kol pagaliau suradom nebrangia kolį kalytę

pirmaji suni tai Tora gavome is ukmerges medziotoju burelio ,nes mano brolis buvo varovas ir vieno kalyte atsivede suniuku tai misrunu lietuviu skaliko ir foksterjiero kaip sake seiminkas,o kaip mano broliui parode ji ,tai jam labai patiko kaip pamate mazaji ryzika kuri mes pavadinome Toru ir kuris buvo labai geras medziotojas.. bet gaila jo nebera
o Aira pirkome po toro praejus metams,ieskojome skelbimuose laikrasciuose ir internete pamateme sibiro haskius pardavineja tai visa seima apsitareme ir nusprendeme pirkti haski,bet liko tik viena kalyte tai ir buvo musu Aira ,kure dabar labai visi mylim,ir saugom

as tai ieskojau vilksunio bet tuo metu neradau kai buvau uzsigeidus tai krito i aki Borgas kuri jau auginu 2m ir net nesigailiu jog ji turiu atvirksciai patenkinta

Jau nuo pat mažens turėjau daug šūnų, bet vienus tėvai pardavė, kitus padovanojo, dėl per didelio daiktų gadinimo, bet tai jie darė, be mano leidimo, o vat Artį mes gavome iš mano tetos, kai mes buvome pas ją svečiuose Arčio mama juoda VA tuo metu turėjo du šunyčius tuo tarbu ir Artį, o jo broliuką atidavė savo kaimynams, na kai tėtis šiek tiek prigėrė aš jo paprašiau Artį paimti- jis piktai atriežė NE.Bet jau po pusvalandžio Artis važiavo su manimi mašinoje į savo naujuosius namus.
Vat tep ir gavau aš savo Arčyzą.

Jau nuo pat mažens turėjau daug šūnų, bet vienus tėvai pardavė, kitus padovanojo, dėl per didelio daiktų gadinimo, bet tai jie darė, be mano leidimo, o vat Artį mes gavome iš mano tetos, kai mes buvome pas ją svečiuose Arčio mama juoda VA tuo metu turėjo du šunyčius tuo tarbu ir Artį, o jo broliuką atidavė savo kaimynams, na kai tėtis šiek tiek prigėrė aš jo paprašiau Artį paimti- jis piktai atriežė NE.Bet jau po pusvalandžio Artis važiavo su manimi mašinoje į savo naujuosius namus.<br>Vat tep ir gavau aš savo Arčyzą.

Pulgį gavome iš mano tėčio draugo. Tairą taippat. Na,o Ogį pirkome iš šiauliuose gyvenančių žmonių.

Ambera atsirado prieš Kalėdas. Iš pamokų su drause ėjome namo ir pamatėme nutrūkusį nuo grandinės šunį. Mes greitai nuėjom pas draugę. Susitariau su mama, kad pasimtų po darbo. Kai mama atvažiavo, mašinos priekį išgirdau cypsėsį, paklausiau mamos - ji nieko negirdėjo, antrą kart - kažkoks butelis (???). Parvažiavom namo aš laukiau prie durų, o mama atnešė aukštą dėžę ir pasakė, kad nuneščiau į kambarį. Pažvelgiau į dėžės turinį, ten buvo šuo!

tesiog prašiau tevų, bet aišku jie neleido..bet vis prašiau ir viena diena prižadėjau pati užmokėt už šuns pirkima ir sutiko, tai dabar gyvenu su tikrai savo šunimi ;p

Dikela (ankščiau buvo Nasa) gyvenimą pradėjo Marijampolės moterų kolonijoje, jos gyvenimas turėjo būti kaip policijos šunų, tačiau viskas susiklostė kitokia linkme. Vienam blogam vargetai jjo brolis iš Dikės gimimo vietos atvežė jauną VA veislės kalytę. Ji buvo nemylima, mušama, nepašeriama. Vieną dieną bomžas užklydo į parduotuvę kur dirbo mano tėtis, tėtis iškart paprašė parduoti šunį, tam bomžui aišku reikėjo pinigų šnapsui, tai tuometinę Nasą (dabar kaip sakiau tai ji Dikela) jis įvertino 10 litų, jo nuomonę ji buvo tiek verta.